¡Hola Barcelona!

Gerb. kolegos, kadangi įspūdžių buvo ypatingai daug, tai rašymas užtruko gana ilgai, tad nepykit, jei viskas atrodys kiek pavėluotai ir šiaip išmėtytai ;)

Jau prasiblaiviau nuo San Miguel‘io, Corona‘os, paplūdymio, klaidžių gatvelių ir kitų svaigulių, kuriuos praeitą savaitgalį man suteikė Barselona, tad pabandysiu sudėlioti dar pakankamai šviežius įspūdžius.

Aišku būdami lietuviais pasirinkome pigiausią variantą ir skridome nuostabiosiomis Ryanair linijomis. Nors dvivalandinė kelionė iki Stanstedo nebuvo pats maloniausias kelionės prisiminimas, bet gana netikėtai skrydis su Ryanair nebuvo toks tragiškas kaip praeitą kartą į Lietuvą. Pirmas puikus sprendimas – pasinaudoti online check-in‘o paslauga, kuri sutaupo stovėjimą eilėje, tad į oro uostą gali atvykti visa valanda vėliau. Negana to, į lėktuvą sėdi vienas pirmųjų, o dėl Ryanair‘o “nėra vietų numerių” strategijos – tai labai naudingas dalykas. Aišku tam reikėjo atvykti be papildomo bagažo, bet šįkart net pats save nustebinau sugebėjęs viską sugrūsti į vieną vienintelę kuprinę. Panašu, kad skrydžiams į Vakarų Europą taip pat yra parenkamos ir stiuardesės, kurios nėra panašios į erzinamą pasiutusį šunį.

Visgi vieno dalyko Ryanair‘as negalėjo nusamdyti ir tai buvo oras – jei nusileidus dar buvo tik šiaip apniukę, tai įlipus į autobusą, vežantį link centro, jau pylė kaip iš kibiro. Beje tik nusileidus iš karto pasijuto ispaniškas atsipalaidavimas, kai pasų kontrolė vyko maždaug 2 žmonių per sekundę greičiu. :) Anyway, pasiekus stotį lietutis lijo jau pakankamai smagiai, tad hostelį pasiekiau jau gerokai šlaptelėjęs… Na ką, kaip sakant Sunny Spain niekada neapvilia… ;)

Neskaitant lietaus pirmasis Barselonos įspūdis gana įdomus – beveik sovietinio tipo daugiaaukščiai, sustatyti ant tokių pačių daugiaaukščių kalnų, atrodo tarytum kokie laipteliai, kad greičiau pasiektum kalno viršūnę. Beveik londoniškas kiaušinis-ofisas primena, kad visgi esame gana svarbiame Europos verslo centre. Triumfo ar dar kokio bieso arka netyčiom primena, kad Vilnius bene vienintelė sostinė ar didenis Europos miestas, neturintis kažko panašaus (bet dėl to liūdėti neverta – kuo pasididžiuoti, tikrai turime ir be jos). Miniatiūrinės gatvelės (kurios jau po kelių valandų taps labai artimomis), išsidėsčiusios tarp daugiaaukščių namų pačiame centre, netyčiomis primena per TV matytas Pietų Amerikos centrines gatves. Visgi miestas net per niūrų lietų labai spalvingas ir gerokai skiriasi nuo Londono ar kitų matytų Europos miestų, netgi to paties Madrido.

Taigi, pasiekiame hostelį, greitai apsišluostome nuo nosies dar bekrentančius lašus, užsiimame vieną iš aštuonių kambario lovų ir su kolega nusprendžiame paieškoti maisto – visgi badu marinantis Ryanair skrydis reikalauja savų aukų. Be abejo nebūtume lietuviai, jei po penkiolikos minučių nenuspręstume, kad maistui dar per anksti, tad geriau paieškoti vietinio alaus… :) Tuo pačiu nebūtume lietuviai, jei nebūtume išrankūs, tad paklaidžioję dar valandėlę po (beje nebe šlapią) Barseloną apsistojame vietiniame tapas bare. Jei kartais nežinai, tai tapas ispaniškai reiškia užkandžius, o tapas baras – tai tokia vieta, į kurią ispanai bene kasdien traukia po darbo pagurkšnoti vyno prieš vakarienę. Paragaujame Estrella Damm alaus (tipiškai lager – dedam pliusą), vietinės bulvyčių bei kumpio variacijos, pasėdime valandėlę kitą, paragaujame dar… :)

Nutariame pasiblaškyti dar šiek tiek – šiaip ar taip svečiuojuosi ne vienas, o su draugu architektu, kuriam labai jau knieti pasipažindinti su vietine architektūra. Pasisvečiuojame bene centrinėje Plaça Catalunya aikštėje. Prisėdame pastudijuoti žemėlapio, mat būtent joje esantys fontanai mums suteikia vilčių, kad jie ir yra tie žymieji šokantys fontanai. Prie mūsų prisėda jaunuolis, užsirūko cigaretę – nusprendžiame pakalbinti jį, kad išsiaiškintume tiksliau. Jaunuolis į mūsų klausimus (įskaitant “du ju spyk ingliš”) atsako reikšmingu “no, no”. Toliau studijuojame žemėlapį savarankiškai, jaunuolis nesurūkęs cigaretės atsistoja ir pasišalina. Prie mūsų prisėda porelė, jie, nors ir nešneka angliškai, bet kiek daugiau paaiškina, kur yra mūsų išsvajotasis sightseeing’as, o aš atsistoju, kad būtų patogiau pažvelgti į žemėlapį. Ir būtent tada pastebiu, kad lyg ir nėra mano fotoaparato, kuris iki mįslingojo “no no” jaunuolio prisėdimo sėkmingai buvo man už nugaros… Na ką, shit happens… :( Šiek tiek pasikeikiam, aptariame, kiek vertas buvo mano super-duper-fotikas, nusispjauname ir einame pasižvalgyti toliau – puiki proga įsigyti naują! ;)

Kadangi jau gerokai patemę, pamatome ne ypatingai daug, bet užklystame į tipišką ispanišką aikštę, kur dažniausiai būna apsispietę kavinės, restoranai ir šiaip nemažai žmonių. Tokių aikščių ir šiaip skverelių čia ypatingai daug, o į juos veda nedidukės gatvelės, tarp kurių pasiklysti žymiai lengviau nei Vilniaus senamiestyje ar Nojaus Arkos labirinte. Gera žinia ta, kad nesvarbu, kurią jų pasirinksi, išlysi į vieną iš kelių objektų – vieną iš daugelio skverelių su lauko ir nelauko kavinėmis, kuriose gali pailsėti prieš tolimesnes paieškas, centrinę Barselono gatvę Les Rambles, Plaça Catalunya arba uostą… :)

Čia tenka dar kartą panaudoti tą pačią frazę – nebūtume lietuviais jei… nesutiktume kitų lietuvių… :) Žodžiu mums bediskutuojant apie tai, ar užklydome į skverelį, aikštelę, ar dar kokį biesą, mūsų ginčą labai greitai išsprendė moteriški lietuviški balsai :) Žodžiu, taip susipažinome su pora mergičkų, kurios vėliau tapo mūsų bendrakeleivėmis Barselonos pažinimo kelyje… Na ir vedlėmis kartais… ;) Kažkaip netikėtai atsidūrėme čia pat esančiame klube, kuriame toliau tęsėme pažindinimąsi… Kuris užtruko iki šeštos valandos ryto pajūryje… :)

Taigi kitą dieną po pamiegojimo iki vidurdienio (kuris, kaip suprantate, man, kaip išskirtinai daug poilsio reikalaujančiam organizmui, vistiek buvo skausmingai trumpas) traukiame į Park Güell, kuriame buvom pasiplanavę susimatyti su naujosiomis draugėmis. :) Parkas įsikūręs gana įspūdingoje man, kaip iš lygumų kilusiam jaunuoliui, vietoje - ant kalno! Tiesa, pakilimui į viršų yra net pastatyti eskalatoriai, tad lipimo buvo ne tiek jau daug. O vaizdas žemyn atsiveria išties įspūdingas!

Parkas įtartinai netradicinis Europai – praktiškai be žolytės (ne, ne apie narkotikus šneku… :) ), o ir tuose retuose žalumos plotuose vaikščiojimas griežtai uždraustas. Takeliai išvedžioti sunkiai suvokiamomis trajektorijomis, o tarp jų pasiklysti ne ką sunkiau nei tarp Barselonos gatvelių… Visgi jau čia pamatome pirmuosius Gaudi įtakos trupinėlius. Nors būtent čia stovi jo namas, bet ši vieta dar nepadarė tokio įspūdžio kaip vėliau aplankytos vietos. Tie patys takeliai persipina šio įstabaus architekto projektuotais tiltais tiltukais, o beveik prie kiekvieno jų gali atrasti grojantį muzikantą – nuo klasikinės gitaros, tradicinių flamenco melodijų iki populiarumo nesugadintų originalaus funko grupelių. Na ir žinoma atrandame originalųjį jo krokodilą/driežą/slibiną/nesuvokiamos veislės gyvį… :) Ir žinoma jo neapsakomais raštais išraitytus suoliukus…

Kiek paslampinėję patraukiam pietauti į vietinės reikšmės pseudo-kinų restoranėlį ir traukiam link sekančio objekto – žymiosios Barselonos Sagrada Família bažnyčios. Statoma jau 125 metus, projektuota to pačio miesto pasididžiavimo Gaudžio, kurio įtaka matoma beveik kiekviename miesto rajone, ji išdygo vien tikinčiųjų aukų dėka. Pastatas iš tiesų ne eilinis… Žodžiais nenupasakojamos dekoracijos išorėje daro ne ką mažesnį įspūdį nei pats bažnyčios dydis – daugiau nei šimto penkiasdešimties metrų statinys lyg ir daro tave patį šiek tiek žemesniu… Išraityta sunkiai suvokiamais raštais Sagarda Familia – viena įspūdingiausių bažnyčių, kurias teko kada matyti.

Žingsniuojame link įėjimo, mokame po 12 evrų ir einame apžvelgti, kas darosi viduje. O viduje… statybos! :) Labai daug ko nepamatėme, nes beveik visas vidus uždarytas dėl vis tebesitęsiančių statybų. 125 metus jau statoma ir vis dar ko gero net neįpusėta bažnyčia jau turi 8 iš 12 bokštų, bet trūksta 4 pagrindinių, tarp jų ir centrinio, didžiausio. Tad kažkodėl ispanų planai darbus pabaigti per 40 metų (optimistiškesnės prognozės netgi žada 2026 m.) atrodo labai jau ambicingi… Į bažnyčios viršų nesikeliame, nes esame per daug dideli tinginiai, kad lauktume maždaug valandinėje eilėje, o į vien lipimui žemyn skirtą laiptinę prasmukti nepavyksta… Na ką gi, kitą sykį. Apsižvalgome paskutinį kartą ir žingsniuojame namų link – metas ruoštis fontanų šou (suplanuota su merginomis :) )…

Visgi reception’e mums maloniai papasakoja, kad fontanai dirba tik penktadieniais ir šeštadieniais, tad vakarą paplanuoti teks iš naujo… Damn, pagalvojam… Šiaip ar taip gal visai į gerą – daugiau laiko tapas barams ir dar viena puiki priežastis sugrįžti į šį nuostabų miestą! Vakarą pabaigiame su Corona Extra, paslankiojame po gatveles, palydime merginas link lėktuvo ir einame miegoti – ilga diena ryt nusimato…

Paskutinė diena dedikuojama svarbiausioms lankymo vietoms. Išsicheckiname iš hostelio ir traukiam link Camp Nou, FC Barcelona stadiono. Stadionas kaip stadionas… Kaip įvardijo mano kolega architektas, “neblogas betono gabalas”… :) Einame į vidų ir visgi tenka pripažinti, kad jausmas gana malonus ir jaudinantis. Šiaip ar taip tai mano pirmasis didelis europinio lygio stadionas, tad širdelė šiek tiek virpa. Fantastiškos žalumos žolytė, iki kurios “Žalgirio” stadionui vaje kaip toli, įspūdinga infrastruktūra, kuri, beje, kažkaip verčia net pamąstyti, kad daugiau dėmesio yra skiriama ne žaidėjams, o žurnalistams bei rėmėjams ir šiaip nuostabus jausmas, apimantis, kai skaitai “Més que un club”. Beveik ant kiekvieno kampo stadione ir aplink muziejų stovi merginos su fotokameromis bei siūlo nusifotografuoti su ponais Ronaldinho, Messi ar Deco (arba tiksliau jų kartoninėmis arba kompiuterinėmis versijomis :) ). Viena tokia labai prajuokino, kurioje įpaišo tave kaip žaidėją, kuris bėga nuo Ronaldinho :) Dabar net gailiuosi, kad nesusigundžiau… :(

Na ką gi, pakeliui prie išėjimo (po stadiono ir muziejaus) užsukame į parduotuvę, pasigriebiu Barcelonos marškinėlius (ko gero tai bus gražios kolekcijos pradžia :) ) ir traukiame į mano pakeleivio pageidautą sight-seeing’ą (stadionas, kaip žinia, buvo mano užgaida :) )… O tai yra ne kas kita, o KALNAS. Žodžiu, visą laiką, kurį praleidome Barselonoje, akis badė ją supantys kalnai, tad paskutinę dieną bedėme pirštu į vieną jų (beje, didžiausią mieste) ir nusprendėme lipti :) Na gerai gerai, lipti nereikėjo, tik iki eskalatoriaus, o toliau jau mėgavomės šiuolaikinės technikos stebuklais ;) Ant kalno randame vieną seniausių pasaulyje atrakcionų parką (į kurį patekti nebepavyko, nes užsibuvome stadione), bažnyčią, kurios viršuje puikuojasi tokia pati Kristaus skulptūra kaip ir Rio bei nuoooooostaaaaaaabų vaizdą! Visas miestas kaip ant delno, aplinkui kalnai, žodžiu, kvapą gniaužiantys vaizdai ir jausmai! Pasižvalgome aplinkui, papyškiname fotoaparatu (deja, jau tik vienu…) ir linksmaisiais vingiuotaisiais keliukais autobusas mus veža atgalios į miestą.

Užsisakome paella pietums-vakarienei. Iš tiesų sotus, įdomus ir, kas svarbiausia, skanus patiekalas, netgi nepaisant to, kad nesu didelis jūros gėrybių mėgėjas. Paskutinį kartą nužingsniuojame iki jūros, pradeda temti, pabraidome paplūdymiu (pradžioje neplanavau braidyti, bet kai buvau apsemtas jūros su visais batais, kojinėm ir džinsais, teko apsigalvoti – taip, taip, pirmasis jūros vanduo šiais metais!). Aplankome paskutinius įdomesnius objektus, įskaitant žuvį-restoraną, pasivaikštome po kiek mažiau turistų lankomus rajonus su namais-dėžutėmis ir traukiame link centro paskutinių San Miguelio taurių. Lėktuvas išskrenda prieš pat septynias, tad dar turime prastumti keletą valandų iki autobuso. Dar keletas lauko kavinių, kurios paskutinėmis dienomis tapo mieliausiu prieglobsčiu… Kai visos jos užsidaro, slenkame į Les Rambles, kur su pasimėgavimu sriūbčiojame kiekvieną paskutinio alaus bokalo gurkšnį. Ne, ne dėl to, kad jis buvo labai skanus, o dėl to, kad kainavo po 10 eurų ;) Patraukiame link autobusų stoties, ten sutinkame dar porą lietuvių, skrendančių į ta patį Londoną, sėdame į lėktuvą ir miegodami judame namol… Vėl į darbą, vėl į tą pačią rutiną… Kaip vėliau sužinosiu, vėl į lietų… Anglišką lietų….

Anyway, Barselona – nuostabus miestas! Jame susipynę ispaniškas chill-out’as ir atpalaiduojanti atmosfera su europietišku didmiesčio gyvybingumu. Barselona – gražesnis, gyvybingesnis ir netgi europietiškesnis miestas nei Madridas. Sunku visa tai, ką patyriau per tas kelias savaitgalio dienas, nupasakoti žodžiais, bet, patikėkite manimi, Barselona – vieta, į kurią verta sugrįžti! Jei buvai čia, suprasi, apie ką šneku; jei ne, būtinai apsilankyk!

P.S. Fotoreportažas jau visiškai netrukus!!!

Iš serijos Žakučio nuotykiai |