Apie sniegą, dvejas vėlines ir 250 rūšių alaus…

Haj ;)

Kiek teko girdėti, Lietuvoje pasirodė sniegas? :) Pas mus sninga apytiksliai štai šitaip ;)

Pasiilgau baltos žiemos! ;) Na bet liko dar pusė mėnesio iki jos, tad teks pasimėgauti rudenėliu, o paskutinis jo mėnuo atneša ir keletą švenčių/paminėtinų dienų, tad speciali Žakučio Nuotykių serija apie jas.

Vėlines aka Halovyną šiemet paminėjau be įprastinių važiavimų “ant kapelių”, bet vakarietišku būdu - su kaukėmis, šviečiančiais moliūgais ir trick-or-treat’inimu… ;)

Na o pradėjom viską nuo vakarėlio pas kolegę kelios dienos prieš patį Helovyną. Vakarėlis šiaip jau per daug neišsiskiriantis iš kitų alkoholinių angliškų pasisėdėjimų, išskyrus tai, kad visi pakankamai neblogai pasistengė beieškant originalių kaukių, šeimininkai nusipelnė plojimų už puikiai atmosferą kuriančias dekoracijas bei daugybe nepažįstamų veidų. Bet manau apie visa tai geriau papasakos vaizdeliai…

Žinoma nebūtų mano sugyventinis didžiausias pasaulyje show-off’as, jei nesugalvotų padaryti geresnio vakarėlio! :D Taigi lygiai po savaitės savo Dream Mansion’e jau kabinėjame dekoracijas ir ruošiamės visus nustebinti įspūdingiausiu metų vakarėliu. Specialiai renginiui buvo iššluoti visi pohalovyniniai išpardavimai regione, išnuomotas dūmus gaminantis aparatas, susuktos raudonos lemputės, turėjusios sukurti baugią atmosferą. Galutinis rezultatas - nors viskas atrodė pakankamai įspūdingai ir gražiai, bet tai labiau panašėjo į viešnamį nei į apsėstą namą :D Na ir žmonių susirinko ne per daugiausiai… Šiaip ar taip apturėjom dar vieną neblogą vakarėlį.

Na ką, po vėlinių atėjo dar viena labai svarbi šventė. Ne, ne apie Visus Šventuosius čia šneku, o apie Lapkričio 11-ąją, visame pasaulyje žinomą kaip Žakadienį. Antrą anglišką tortadienį nusprendėm šiek tiek paįvairinti ir švęsti jo išvykom į Belgiją - pigesnis alus ir šiaip pabėgimas nuo rutinos, kurio bent man jau labai reikėjo…

Priešingai nuo protingo manęs, mano kolegos, su kuriais vykau atsigerti belgiško alaus, nepasiėmė laisvo penktadienio ir netgi sugebėjo išvykti link oro uosto pačią paskutinę minutę, tad sugedus šviesoforui ir traukinukui šiek tiek stabtelėjus labai nedaug trūko iki to, kad Belgijoje būčiau šėliojęs vienas (svarbu paminėti, kad vienas sėdėdamas lėktuve nežinojau nei kaip vadinasi viešbutis, nei kuriame Briuselio gale jis yra, jis buvo užsakytas ne mano vardu, o be viso to dar ir telefono pakrovėjo žinoma buvau nepasiėmęs)… Visgi greitojo security-check’o, ultrareaktyvinio bėgimo ir dar keleto atsitiktinumų (tokių kaip keletas ne į tą skrydį pataikusių jaunuolių) dėka po valandėlės jau visi trys leidomės Briuselio Pietų Šarlerua oro uoste, kuris beje bene mažesnis už Vilniaus. Briuselio centrą pasiekėm jau beveik vidurnaktį, bet po įsičekinimo viešbutyje visgi nepraleidom progos paragauti keleto rūšių vietinio alaus.

Nors oras ir nelepino, kitą dieną jau padarėm šiek tiek rimtesnio sight-seeing’o. Pradėjom jį nuo Atomium - įspūdingo, daugiau nei 100 metrų aukščio… emm… statinio?.. Žodžiu, pažiūrėk nuotraukas… ;) Pastatytas 58-ųjų pasaulinei parodai Expo-58 šis įspūdingas darinys vis dar stovi Briuselyje ir yra atviras lankytojams. Devyniose 18 metrų skersmens sferose įsikūrę paroda, restoranas, vaikams skirta teritorija, o iš viršutinės sferos atsiveria nuostabus panoraminis Briuselio vaizdas. Visiškai greta įsikūrusi ir Mini-Europa - parkas, kuriame gali atrasti Europos miestus reprezentuojančių statinių sumažintas kopijas. Į jį nusprendėme neiti - per daug ištroškę buvome, tad išbandėme dar keletą belgiško alaus rūšių… :D

Važiuojam liftu…

Paragavę alaus lengvai išalkom, tad skubėjom centran ko nors užkąsti. Net nežinojau ir negalvojau, kad Belgijos virtuvė tokia puiki! Bene didŽiausias jos pasididžiavimas (neskaitant visos galybės rušių alaus ir vaflių) - šviežios jūros gėrybės. Nors restoranų čia ir taip daug, viena gatvelė ypač sužavėjo, kadangi būtent čia koncentruojasi daugelis jūros gėrybių restoranėlių su ant ledo pilnų prekystalių išguldytu meniu. Nors dideliu jūros gėrybių fanu niekada nebuvau, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, dėl ko jos vadinamos “gėrybėmis”. Na o tradicinė belgiška (kaip man paporino Omni Žodynas…) dvigelnė kriauklė - antras po ispaniškos paellos jūrinis patiekalas, kuriuo mėgaujuosi pasigardžiuodamas! ;) Po pietų nusprendžiame dar pasiblaškyti po miestą, pasidairome po vietinės architektūros pavyzdžius, susipažįstame su sisiojančiu berniuku ir beįsismarkuojant lietui lendame į dar vieną daugybę alaus rūšių siūlantį kabaką. Beje, standartinis pub’as Belgijoje - keliasdešimt alaus rūšių ir lengvus užkandžius siūlanti vieta, kurios visos sienos nukabinėtos įvairiausiais aksesuarais, lėlėmis, žaislais, nepamaišo ir muzikos instrumentai ar alaus dėžės ant lubų. Grįžtame į viešbutų, pasidedame daiktus ir brendame į paskutinį nakties žygį. Beje, tik po kelinto bokalo visiškai šalia pastebėjau ir sisiojančią mergaitę, bet kadangi kameras buvom palikę namie, nuotraukų neturiu ;) Šiaip ar taip vakaras pasibaigė n-tajam kabake, o vakaro laimikis - aštuonios unikalios belgiškos taurės :D

Pakeliui iš kažkelinto kabako į kažkelintą ;)

Na ir paskutinioji diena - sunki po vakar vakaro… :D Visgi sukaupę paskutines jėgas dar nusivilkome iki Europos Parlamento, kuris labai didelių jausmų nesukėlė, dar kartą pasigardžiavome vietine virtuve, vafliukais, apsipirkome 250-ies rūšių alaus parduotuvėlėje ir patraukėme atgal… Kadangi leidomės vėlgi jau beveik prieš vidurnaktį, nusprendžiau pernakvoti pas pakeleivius, kas sekančią dieną pažadėjo dar šiek tiek nuotykių… :D

Taigi, kadangi kolegom reikėjo sekančią dieną į darbą, jie namus paliko anksti ryte mane palikdami miegoti… Prasibudau apie vienuoliktą, kaip ir priklauso Žakučiui, paslankiojau po namus ir apie dvyliktą valandą nusprendžiau traukti namo… Susikroviau daiktus, apsirengiau ir išėjau ieškoti transporto. Duris beje užtrenkiau ;) Nueinu iki bankomato, pasiimu piniginę ir žinoma tada pastebiu, kad joje nėra kortelės… Gretai perknisu kuprinę, kelis kartus perkratau kišenes ir žinoma nieko nerandu… Dvi mintys - arba palikau svečiuose, arba pamečiau svečioje šalyje… Nusprendžiu nerizikuoti ir skambinu į banką užblokuoti. Mano laimei (kaip jau minėjau, buvau nepasiėmęs pakrovėjo) telefonas ištempia ir kortelė užblokuojama. Aš dar kartelį perkratau piniginę ir suprantu, kad tutiu apie 4 svarus - toli gražu iki reikiamų maždaug £20, reikalingų kelionei namo… Pradedu rašyti žinutę bendrakeleiviui ir telefonas miršta…

Taigi, esu kažkur pačioje Londono šiaurėje, apie 40 mylių nuo namų… su 4-5 svarais… be telefono… Na ką, greitai permetu, ką daryti ir suprantu, kad nelabai yra pasirinkimas - reikia eiti pasivaikščioti, nes jaunuoliai grįš ne anksčiau nei septintą vakaro (dabar - šiek tiek po dvylikos)… Laimė, saulutė šviečia, tad nėra ypatingai šalta, tad pėduoju link Londono centro. Na, visų detalių gal nepasakosiu, bet per aštuonių valandų turistinį žygį po Londoną keturias valandas praleidau vien ėjimui, sutiktas banko skyrius buvo uždarytas, Orange maloniai pakrovė mobiliaką maždaug apie ketvirtą popiet (viena iš retų Orange gero klientų aptarnavimo apraiškų), apie dvi valandas slankiojau po knygyną bevartydamas knygas, namo grįžau vienoliktą vakaro… Žodžiu, tikra džiugenybė… :D

Tad tokie tie mano nuotykiai lapkričio mėnesį… ;)

Iš serijos Žakučio nuotykiai |